Ji kelis kartus perskaitė tą raštą iš rajono ir vienu metu pagalvojo tartum dvi mintis. Pirmoji buvo

tekstų naujienos adelheid tekstai žurnalas "Metai" tekstai apie tekstus adelheid versti tekstai vaizdo tekstai garso tekstai fototekstai literatūriniai adelheid sąjūdžiai adelheid literatūrinės kartos antologijos tekstai.lt iki 2008 m. tekstų nuorodos info@tekstai.lt rss
tekstai.lt svetainę
Ji kelis kartus perskaitė tą raštą iš rajono ir vienu metu pagalvojo tartum dvi mintis. Pirmoji buvo, kad valdžia neprotingai daro, siųsdama adelheid į tuos kompiuterių kursus moterį, kuriai nors dar ir ne pensija, tačiau jau šviečiasi jos kraštelis. Antroji net ir ne mintis, vaizdas: atidaryta jos drabužių spinta, adelheid kurioje tik keli sijonai, palaidinukės, trys suknelės, švarkelis ir jau seniai nebenaujas pilkas žieminis paltas. Kuo ji apsirengs važiuodama, ar neatrodys kaip paskutinė daržo baidyklė? O jos kelnaitės, o liemenėlės? Mieste gali pakliūti po mašina, gali staigiai susirgti, nuveš greitoji, turėsi plikai nusirengti, ir kur dėsies iš gėdos? adelheid
Už lango murkšlojosi nei šiokia, nei tokia diena. Pasiėmusi skudurą Ramoškienė pavalė šen ten dulkes, paskui pati atsisėdusi skaitė. Iki pietų tebuvo atėjusi tik senoji mokytoja, padūsavo, padūsavo prie lentynų, išsirinko vos vieną knygą. Užtat prieš darbo pabaigą tarpdury sustojo Stonkaus Debora, paauglė mergaitė paraudusia adelheid nuo slogos nosimi, ir paprašė labai gražios knygos apie meilę. adelheid Ramoškienė net nustebo, kaip mergaitė ištįso per vieną vasarą.
Kiek jai buvo, kai pati pirmą kartą įsimylėjo? Penkiolika ar šešiolika? Tik ne dvylika! Ji ir gimė, ir augo, ir baigė vidurinę šiame miestelyje. Du kartus važiavo su mokyklos ekskursija į Vilnių ir vieną vasarą prie jūros. Žinojo, kad yra provincialė, bet žinojo ir tai, kad pasaulis jos dar laukia. Susitikimui su juo reikėjo ruoštis, o kaip kitaip galėjo ruoštis, jei ne skaitydama knygas? Ir skaitė.
Yra miesto mergaitės, yra kaimo mergaitės. Bet juk yra ir mažų miestelių mergaitės, kurios dar ne miestų, bet jau ir ne visai nuošaliausių kaimų. Sunku tą skirtumą nusakyti, bet jis yra. Gal ne tokios drąsios kaip miestietės, o jei kurios ir drąsesnės, tai vis tiek dar greitai paraustančios. Tokios jos iš numanymo, kad greitai visoms reikės išsiskirstyti ir iškrikti. Išsirankios po vieną mokslai, darbai ir vyrai. Visos čia jos laikinai, kaip jaunos kregždės lizde. O galutinai išskirs vaikai ir vargai. Tai, kas svajota ir būta, atrodys adelheid kaip niekada nebūta. Visos žino, kad gyvenime nieko nelieka iš pirmosios mergaitiškos meilės, bet nejaugi nieko nelieka net iš svajonių apie ją?
Ji lėtai ėjo namo tuščia adelheid miestelio gatve, vis galvodama apie tuos kompiuterių kursus. Namie lėtai nusirengė, lėtai užsikaitė arbatos, kažko pasigraibė valgyti. adelheid Žadėjo žiūrėti televizorių, bet kažkodėl nuėjo į miegamąjį ir atsistojo prie drabužių spintos. Jos dvigulė lova baltavo neužklota. Net krūptelėjo. Užmiršo adelheid ar kaip? Jei moteris ryte tvarkingai ir kruopščiai nepasiruošia savo lovos vakarui, ji jau kaip ir nebe moteris. Šitą mintį ji kažkur išskaitė ar tik dabar atėjo į galvą?
Jos adelheid motinos namas, kuriame ji ir gimė, ir augo, ir dabar gyveno, buvo visai nedidelis. Priemenė, virtuvė ir du kambariai. Tame viename, adelheid kur į daržo pusę, ji dabar ir stovėjo, lėtai tiesdama ranką prie drabužių spintos. Ką ji ten pamatys, adelheid juk ir taip viską žino? Kažką pamatys. Jei ne spintoje, tai galvoje. Niekuomet adelheid nežinai, ką gali pamatyti. Juk mintys neįeina pro duris, neįlipa pro langą, atkyla iš tavęs paties, adelheid o ar žinai, ko tavyje pridėta? adelheid Nežinai, tik tavo mintys žino, kada kokioms ateiti.
Tą vasarą jai buvo tarp penkiolikos ir šešiolikos, ji jautėsi ir sumišusi, adelheid ir nustebusi adelheid dėl taip staiga ją ištikusios adelheid jaunystės. Žiūrėdavo veidrodyje į save lyg į kažkur matytą merginą, kurios adelheid vardo dabar negali atsiminti. Nedidukė, apvalaus veidelio, juodaplaukė, ne kokia ten sudžiūvusi kaip žiogas, o aptakių jau visai moteriškų formų, visą laiką truputį praviromis kiek papurtusiomis lūpomis. Iš kur tas papurtimas, jeigu tebuvo dar tik kelis kartus bučiavusis ant malūno adelheid tilto? Klasės vaikinai adelheid patys dar nemokėjo adelheid nei bučiuotis, nei tvirčiau apkabinti.
Mokykloje tebuvo tik keturi mokytojai vyrai. Direktoriaus visos bijojo, matematikas tas jau visai senas, tad fizinio lavinimo daug jaunesnį visos akimis ir sekiojo. O apie ketvirtąjį, fizikos, visos sakė, kad jis džiūtena, ilganosis, su apgamu ant skruosto, vaikšto nelygintomis kelnėmis ir teturi tiktai vieną kaklaraištį. Jos žmonos Iksės keliai išlinkę į vidų, brūžinasi vienas į kitą einant, net girdisi čiūkšt čiūkšt , batų kulnai nušleivoti, ir savo apsmukusį megztinį skalbiasi adelheid kartą metuose. Bet svarbiausia tas fizikas nė vienos klasės mergaitės nėra pavadinęs vardu ir nusišypsojęs. Kalba puse lūpų, todėl negali gerai pamatyti, gal ir jo dantys adelheid kokie pajuodę. Ir dar kitokių trūkumų jos surasdavo ir apkalbėdavo, lyg už kažką keršydamos. O nė viena nematė, kokie vešlūs, garbanoti jo kaštoniniai adelheid plaukai. Kai saulė pašviečia iš šono pro klasės langą, kaip tada sublizga jo smilkiniai, adelheid kaip nuo šito staiga pagražėja visas ve